Kaip ir kiekvienais metais pradinukai su nekantrumu laukė žiemos išvarymo šventės – Užgavėnių. Meninio ugdymo pamokose jie gaminosi kaukes, mokėsi Užgavėnių dainų, žaidimų, ratelių.
Po pamokų „čigonai“, „velniai“, „ daktarai“, „ožiai“, „gervės“ ir visokie „ubagai“ sugužėjo į gimnazijos kiemą. Visus pasitiko Lašininis ir Kanapinis, kurie ginčijosi, stumdėsi ir pykosi negalėdami išsiaiškinti, kuris iš jų stipresnis. Jie ne tik bandė savo jėgas grumtynėse, bet ir visiems Užgavėnių dalyviams siūlė pažaisti žaidimų. Daugiausiai pergalių ir simpatijų pelnė Kanapinis, kuris pasiūlė sušokti pergalės šokį ,,Oira“.
   Šventės kulminacija tapo Morės deginimas mokyklos kiemelyje, prie kalno.
Po to dalyviai sočiai vaišinosi iš namų atsineštais blynais. Juk sotumas turi lemti gerus metus. Seni žmonės sakydavo – jei Užgavėnių nešvęsi, tai nuo nelaimių neatsiginsi. Šią dieną pradinukai šventė triukšmingai, vadinasi, visus metus bus sveiki ir laimingi.
Buvo linksma… Ir aš ten buvau, įvairiausių blynų ragavau, uogiene kvepėjo, taukai per pirštus varvėjo…
                                                                      Mokytoja Irena Veikšrienė