Rugsėjo 23 diena – Žydų holokausto aukų atminimo diena. Mūsų gimnazija prisijungė prie respublikinės iniciatyvos ,,Atminties kelias“.
Penktadienį į IX fortą Kaune vykę mūsų gimnazistai nuvežė simbolinius akmenukus su nužudytų Pandėlio žydų pavardėmis. O pirmadienį grupė ateitininkų ir šaulių kartu su mokytojomis Egle Glemžiene, Rima Žėkienė, Violeta Karaliūniene ir Rokiškio krašto muziejininku, istorijos skyriaus vedėju Giedriumi Kujeliu vyko į masinę Rokiškio rajono žydų šaudymo vietą netoli Bajorų kaimo Velniaduobės miške. G.Kujelis pasakojo apie mirties kelią nuo dabartinio muziejaus iki sušaudymo vietos, apie skaudžią žydų tautos tragediją. Prie atminimo paminklo surinkome šiukšles, pastatėme nuverstą atminimo ženklą, sudėjome atvežtus Pandėlio laukų akmenukus su sušaudytų žmonių pavardėmis. Pagerbdami atminimą sukalbėjome maldą už žuvusiuosius, uždegėme žvakutes, padėjome gėlių. Iš tos vietos niekas nenorėjo išeiti, aplink gražu, šviesu, tačiau čia guli apie 3000 nužudytų žydų: vaikų, moterų, senelių… Iš Pandėlio keli šimtai žmonių…
,,Masinis žydų šaudymas vyko 3–4 kilometrai už miesto. Pėsčiomis buvo varomi vyrai, moterys, o negalinčius eiti ir mažus vaikus vežė sunkvežimiais. Šūviai girdėjosi ryte ir vakare. Žurnalistas Henrikas Vikertas, rinkdamas medžiagą apie Rokiškio krašto holokaustą, Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje rado 1941 metų rugpjūčio įvykių dalyvių apklausos protokolus. Vienas pilietis liudijo, kad 1941 metų rugpjūčio 15–31 dienomis Bajorų kaime buvo šaudomi žydai. Egzekucijos vykdytojai iš vakaro buvo atvežti į dvaro rūmus, kur pernakvojo. Ryte būrio vadas pranešė, kad reikės iš geto varyti žydus po 100 žmonių į Bajorų kaimą. Atvarytiems žydams buvo įsakyta nusivilkti viršutinius rūbus ir eiti link egzekucijos vietos. Žydus šaudė vokiečiai ir lietuviai. Kai vieną grupę žydų sušaudydavo, netoliese buvę karo belaisviai skubiai užkasdavo lavonus 20–30 cm smėlio sluoksniu. Paskui virš jų į tas pačias duobes buvo guldomi ir šaudomi kiti žmonės. Antrasis vyras liudijo: šaudyti žydus buvo parengtas nemažas būrys rankiniais kulkosvaidžiais ginkluotų vyrų. Jie buvo linksmi, gerokai įgėrę. Varomus žydus saugojo sargyba – 4 priekyje, 4 – užpakalyje. Kiekvienas sargybinis turėjo 45 šovinius. Buvo liepta žydams sakyti, kad jie varomi darbams į Juodupės durpyną. Tačiau nutolus nuo Rokiškio apie 4,5 kilometro, vokiečių pareigūnas nurodė koloną varyti į dešinę pusę. Žydai suprato kelionės baigtį – metė savo daiktus į šalį. Vokiečiai puolė mušti. Nieko kito neliko daryti – teko paklusti. Įsakė žydams nusirengti viršutinius drabužius ir gulti į duobes. Šaudydavo taip, kad žydų antrajai vorai, pasmerktai mirti, reikėjo lipti (gulti) ant dar gyvų, gal sužeistų savųjų ir laukti mirties. Pradžioje žydus šaudė vokiečiai, vėliau lietuviai, paklusdami ginkluoto būrio vado įsakymui. Vokiečiai rėkdami „kom“ liepė skubiai eiti prie šaudymo duobės ir šaudyti žydus.1941 metų rugpjūčio 15–16 dienomis Rokiškio krašto žydai paskendo kraujyje. Skerdynių liudytojas Zenonas Blynas savo dienoraštyje paliko įrašą: „Žydai turėjo šokti į 3 metrų gylio duobę, pirma pusiau nusirengę. Į juos šaudė aplink duobę vaikščiodami ginkluoti vyrai. Smegenys ir kraujas tiško. Vyrai šaudytojai buvo kruvini… Moterys rėkė, klykė. Prisirinko ir iš apylinkių žmonės… Pradžioje juokės, šypsojo, buvo patenkinti, vėliau su siaubu irgi pradėjo klykti. Per dvi dienas buvo sušaudyta per 3208 žydai – vyrai, moterys, vaikai“ („Gairės“, 2003, Nr. 9).
Rokiškyje stabtelėjome prie stendo, skirto Rokiškio žydų atminimui.
Projekto vadovė Violeta Karaliūnienė
